Tags: Mirtis, Mirtis nuo bado, Perinstaliavimai, Pirmieji Simsai, Restoranas, Simsų kūrimas, Skaičiai, Sunset Valley, Taupymas, Tėtis, Vaiduokliai
Šeimos pagal skaičius
sausio 20th, 2014
Praeitame įraše pažadėjau, kad parašysiu apie tą metą, kai pradėjau pati kurti šeimas. Patikėkite, tai tikrai keistai skambės, kai viską papasakosiu, bet aš tada buvau dar maža ir nieks nežino, kas dedasi mažo vaiko galvoje.
Kai pradėjau kurti didžiąsias šeimas, dar nebuvo išėjęs nė vienas papildymas. Tad net nekyla abejonių, kad tas šeimas įkurdindavau Sunset Valley miestelyje, kuriame praleidau daugiausia laiko.
Tai būdavo miliniškos aštuonių asmenų šeimos. Negana to, aš jas kurdavau pagal skaičius. Kas tai per nesąmonė? Ogi tokia, kad pasiimdavau laikraštį, tada iš eilės žodžius, skaičiuodavau juose raides ir taip kurdavau: amžius – aštuoni (1-kūdikis, 2-vaikas, 3-paauglys, 4-suaugęs, 5-pagyvenęs, 6-senukas, 7-kūdikis ir t.t.), vadinasi, vaikas… Kuriu kuriu lytį, viską… Plaukai – su aksesuarais ar be – priklauso nuo to, lyginis skaičius ar nelyginis… Patys plaukai – imu tris skaičius: eilutei, langeliui ir spalvai. Būdas – vėl panašiai… Ir taip prikurdavau visokių baidyklių ir nesąmonių, telikdavo sukurtą šeimą susieti giminystės ryšiais. Kartais vaikai neturėdavo tėvų, tik senelius…
Tada jiems reikėdavo namo. Imdavau tokį, koks tik išeidavo už pradžioje gautus pinigus. Va ką tik ir padariau išvadą, kodėl darydavau tokias milžiniškas šeimas: nes pinigų duodavo daugiau.
Taigi, išsirinkdavau dailų namelį. Tada išgriaudavau visas kolonas (šitaip gaudavau pinigų), gėles, medžius, tvoras, – viską, kas būdavo tik dekoracijos ir nieko vertingesnio. Tada nupirkdavau tiek lovų, kad visi turėtų kur miegoti. O kadangi, kaip minėjau, dar neturėjau Generations papildymo ir nebuvo dviaukščių lovų, kurios taupydavo vietą, kai kurie vargšeliai miegodavo kieme.
Prisimenu porą žaidimų. Vienas iš jų – kaip nuspirkau tą pigiausią namuką, kuris ilgas ir siauras. Man regis, taip žaidžiau jau netoli šios keistos eros pabaigos. Aš sugalvojau „genialią“ idėją – nugriauti visą namuką, visas sienas, duris baldus… Tada pastatyti tik tai, ko reikia – lovas, šaldytuvus ir tualetą su vonia. Bet kadangi sienų nebuvo, mano kiemas skaitėsi kaip vienas kambarys. Dėl to, jei vienas Simsas eidavo maudytis ar atlikti reikalų, kiti negalėdavo būti tam pačiam sklype. O negerai šitaip. Dėl to pastačiau tik mažą namuką tualetui. Bet man nepatiko, kad viskas buvo lauke. Dėl to ištryniau tą šeimą.
Kadangi mėgdavau iššūkius, kartą vis tiek pasirinkau namuką, kuriame buvo vaiduoklių. Bet jie manęs vos iš proto neišvarė. Miegoti Simsams neleido. Dėl to tąkart išsikrausčiau.
Dar viena istorija bus ilgesnė, nes ją puikiai pamenu. Įsikūriau tam mėlynam namuke netoli paplūdimio. Pinigų sumetimais (nemokėjau cheatinti) pardaviau medžius, tvoreles, tas saulėgrąžas, kolonų, regis, buvo – bet greitai nebeliko, ir stogą pardaviau, nors pardavimas pinigų neduoda… Bet tiek to jau. Tada pristačiau lovų tame kiemelyje, kur anksčiau augo saulėgrąžos. Tėtis pamatė mano didelę šeimą ir tarė:
– Dideles šeimas kurk tik tada, kai mokėsi suvaldyti vieno žmogaus.
– Aš viską moku, – atsakiau. Tada dar nežinojau, kaip suprast tuos ryškiai raudonus brūkšniukus prie šeimos aprašymo. Prie užrašo Difficulity.
– Kaip žinai.
Oi, kaip aš klydau.
Ryškiausiai iš tos šeimos prisimenu radonodį senelį Emilį. Vienu žodžiu, nebuvau nusiėmusi varnelės nuo Enable Aging ir nuo senatvės mirė tas mano Emilis, kai visi buvo namie, o aš prižiūrėjau kitą senelį. Grįžus niekur neradau Emilio kapo. Ėjau net į kapines, gal ten bus? Bet neradau. O dabar susimąsčiau, kad greičiausiai ta pilka dėžutė buvo kambaryje. Bet tęskime. Tada pažiūrėjau į to kito senelio amžių – oho! Jam jau metas mirti! Palaukiau dieną – nemiršta bjaurybė. Susimąsčiau. Jis juk turi mirti. Tad išvedžiau iš namų, visai nesirūpinau likusiais namie – prižiūrėjau tik tą senelį, kuris turėjo mirti. Pamenu, kaip jis kapinėse snaudė ant akmeninių suoliukų… Kaip jis paskutinę normalesnę savo naktį restorano kieme, kai aplinkui buvo tuščia, o ant staliukų ramiai degė žvakės, jis valgė tą, man regis, pyragą, kur dega… Angelų
Niekad nesupratau, kodėl taip dariau ir kodėl taip mąsčiau.ar Ambrozijos pyragas, nepamenu… Tą naktį ir supratau, kaip galima padaryti, kad jis mirtų. Badu numarinti. Taip ir padariau. Juk jis vis tiek turėjo mirti, o nemirė.
Bet netrukus tokia didelių šeimų manija baigėsi. Prasidėjo trumpas ramybės laikotarpis